Su neįtikėtinu lengvumu ir švelniu, neįkyriu poetiškumu Thomas Mertonas aprašo mistinės praktikos niuansus, įvairius kontempliacijos aspektus, interpretuoja ir remiasi Šventuoju raštu, Šv. Kryžiaus Jono, Šv. Teresės Avilietės, Šv. Tomo Akviniečio bei kitų teologų ir filosofų tektais. Nors rašymo stilius apgaulingai paprastas, aptariamos mintys – giluminės ir tokios tolimos šių laikų žmogui, linkusiam pasitikėti daugumos nuomone ar mokslo autoritetais.
„Kai tikėjimas išsiskleidžia į gilų dvasinį supratimą, − rašo tėvas Mertonas, − ir žengia už sąvokų sferos tolyn − į tamsą, kurią apšviesti gali tik meilės ugnis, tada žmogus iš tikrųjų pradeda pažinti Dievą, ir tik šitaip Jį pažinusi jo siela gali būti patenkinta.“