Buchdetails
Beschreibung
Vakarinių pakrančių gyventojai anksčiau ją vadino Rytų jūra, o mes iki šiol į kitą krantą žiūrim kaip į viltį teikiantį Vakarų pasaulį. Mums ji – kryptis į Vakarus, jiems – į Rytus.
Būdamas krante nuolatos atsisuki į jūrą. Būdamas jūroje, visada galvoji apie krantą… Išeiti į jūrą visada reiškia ką nors palikti, tačiau žvelgdamas į neaprėpiamą vandenį nevalingai galvoji apie grįžimą…Kur? Kokiam? Kam? Didesnė kova su savimi nei su stichija. Jūra visada pasilieka dalelę mūsų savasties sau, užklupusi mus neišvengiamoje jūrinėje vienatvėje. Norisi tikėti, kad ir vanduo tolstant nuo krantų šąla tam, kad vienatvė būtų lengvesnė…
Vienatvės jausmas – užkoduotas ir įkalintas „Tarp krantų“, vaikščiojantis po kelto denį, kapitono tiltelį, kajutes, kambuzą, triumą, neretai išlipantis ir į uostamiesčių pakrantes. O jūra – neatsiejama nuo tos vienatvės – gyvenimo ir mirties simbolių sintezė. Palankus vėjas priklauso nuo to, kur esi ir kur eini…
Kad ir kaip būtų, gero vėjo!