Melo imperatorius

1940 m. vasarį naciai Lodzėje įkūrė antrą didžiausią žydų getą. Jo pirmininku paskyrė Mordechajų Chaimą Rumkovskį, šešiasdešimt trejų metų žydą verslininką ir našlaičių prieglaudos direktorių. Romane Melo imperatorius pasakojama epinė geto, kurį ketverius su puse metų diktatoriškai valdė Rumkovskis, istorija. Vedamas nežabotų ambicijų ir įsitikinimo, kad perprato priešų logiką, jis sugalvojo paversti getą gamybiniu kompleksu, kuris būtų nepamainomas nacių režimui kaip didžiausias prekių kariuomenei ir civiliams tiekėjas. Rumkovskis skelbė, kad „žydai darbštumu pelnys sau vietą ateities Europoje“. Getas turėjo savo policiją, kalėjimus ir netgi savo pinigus. Tarsi nešališkai pasakodamas faktus, S. Sem-Sandbergas užduoda ir skaitytojui palieka atsakyti klausimus: ar Rumkovskis buvo negailestingas oportunistas, ar garbėtroška nacių režimo bendrininkas? Kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis gyveno 200 000 geto gyventojų?