Babyn Jaras

Anatolijus Kuznecovas, paauglys, kuriam vos keturiolika, užsirašinėja istorijas savo savadarbiame sąsiuvinyje, atskleisdamas tamsius ir skaudžius įvykius, kurie pažymėjo jo vaikystę. Savo pasakojimuose jis prikelia atmintis apie baisumus, patirtus Babyn Jare – vietoje, kur susijungia asmeninės ir kolektyvinės tragedijos.

Kartu su Zigmo Vitkaus pagalba, ši knyga tampa ne tik liudijimu apie praeitį, bet ir aštriu refleksijos įrankiu, kviečiančiu skaitytoją apmąstyti žmoniškumą, pasipriešinimą ir atsiminimus, kurie niekada neturėtų būti pamiršti. Kuznecovas atskleidžia, kaip net ir sielvarto akivaizdoje galima rasti viltį ir stiprybę.