Ceremonija

Pasak JAV rašytojo modernisto Shermano Alexie, „Ceremonija“ – „puikiausias Amerikos indėnų literatūros romanas. Tai vienas puikiausių visų laikų ir visų šalių romanų apskritai“, o šios knygos „jėga, grožis, įtūžis, vizijos ir šėlas sukelia pagarbią baimę“.

Praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo „Ceremonijos“ pasirodymo, kūrinys anaiptol neprarado savo literatūrinės galios bei vertės. Jo tekstinis audinys toks originalus, sodrus ir įvairialypis, kad romanistas Scottas Momaday pasiūlė šį kūrinį vadinti ne romanu, o taikyti jam platesnę „pasakojimo“ sąvoką.

Iš tikrųjų „Ceremonija“ – ne tik paprastas indėnų naratyvas. Šis kūrinys priklauso tai tradicijai bei pasakojimo formai, kurios yra senesnės nei šiuolaikinio romano žanras. Knygoje gausu mitologinių motyvų, joje perpasakojama ne viena sena iš lūpų į lūpas perduodama indėnų istorija. Paula Gunn Allen, poetė iš Lagūnos pueblo, kuriam priklauso ir L. M. Silko, net papriekaištavo autorei, kad ši atskleidžia didžiąsias genties paslaptis.

„Ceremonijoje“ pasakojama baltaodžio vyro ir indėnės moters sūnaus, JAV armijos veterano Tajo istorija. Patyręs japonų nelaisvės siaubą ir kurį laiką praleidęs Los Andželo veteranų ligoninėje jis grįžta į gimtąjį Lagūnos pueblą. Kelionė namo nepaprastai sunki. Pasikeitė ir pats Tajo, ir jo namai. Išniekintoje šventoje žemėje buvo iškasta šachta. Tapo pažeista ne tik žmogaus dvasios, bet ir jį maitinančios gamtos pusiausvyra. Tajo, žūtbūtinai kabindamasis į gyvenimą, ieško išsigelbėjimo senosiose, išminties, magiškų galių ir nesutepto pirmykščio grožio kupinose savo genties istorijose.