Stulbinanti malonė

1987 metais Airijos Respublikos armija susprogdino vieną Belfasto prekybos centrą. Gordonas Wilsonas (Vilsonas) kartu su savo dvidešimtmete dukra atsidūrė po nuolaužomis, pusantro metro gylyje. Gordonas liko gyvas. Ir atrado jėgų atleisti. Sprogdintojams jis kalbėjo: „Netekau dukters, bet nelaikau pagiežos. Pikti žodžiai neprikels Marie Wilson (Merė Vilson). Šį ir kiekvieną vakarą melsiuosi, kad Dievas jiems atleistų." Šie žodžiai patraukė žiniasklaidos dėmesį. Žvelgdamas į vieno žmogaus skausmą, pasaulis pastebėjo žybtelėjusią malonę.

Malonė – išskirtinis bažnyčios bruožas. Ji yra tai, ko pasaulis negali pamėgdžioti ir kurio jam be galo trūksta, nes tik malonė suteikia viltį, kad šis nualintas pasaulis gali būti kitoks.

Knygoje „Stulbinanti malonė" keletą apdovanojimų pelnęs Philipas Yancey į malonę žvelgia iš gatvės perspektyvos. Autorius klausia: jei malonė – tai Dievo meilė tiems, kurie jos nenusipelnė, kaip ji pasireiškia praktiškai? Ir jei tik krikščionys gali ją dalinti kitiems, tai kaip mums sekasi ja užlieti pasaulį, kuris už malonę kur kas geriau pažįsta žiaurumą ir neatleidimą?

Malonė apnuoginto gyvenimo stop kadrų fone. Čia, šalia baisios „nemalonės", išbandoma jos narsa. Ar ji pajėgi atremti nacių vykdyto holokausto siaubą? Ar gali nugalėti Ku Kluks Klano brutalumą? Ar apskritai galima atleisti tokiems, kaip Jeffey Dahmeris (Džefris Dameris), kuris nužudė septyniolika jaunuolių ir kai kuriuos iš jų suvalgė?