Mes, gyvuliai

Šiurpus ir pranašiškas pasakojimas, verčiantis susimąstyti.
Tai įspėjimas mums visiems.

„Jam tai atrodo ironiška. Mėsa, ėdanti mėsą.“

Markosą paliko žmona, tėvą glemžiasi demencija, o pats jis stengiasi negalvoti, kaip užsidirba pragyvenimui. Galų gale, viskas įvyko pernelyg greitai ir tam pasipriešinti buvo kone neįmanoma: itin klastingas virusas visų gyvūnų mėsą pavertė mirtinai
nuodinga žmonėms. Tada žiniasklaida ėmė nepaliaujamai kalbėti apie Perėjimą – procesą, visiškai pakeitusį ne tik gyvenimo būdą, ūkininkavimo formą, bet ir moralę, įsitikinimus bei patį žmogiškumą. Nuo tol „ypatingos mėsos“ valgymas tapo legalus.

Vieną dieną Markosas gauna dovaną: pirmosios grynakraujų kartos patelę, gimusią ir augintą nelaisvėje. Nors ir žino, kad bet koks žmogiškas kontaktas su produktais draudžiamas, nejučia su patele jis ima elgtis kaip su žmogumi. Netrukus vyrą prislegia visa, kas prarasta. Ir tai, ką dar galima išgelbėti.

Agustina Bazterrica (g. 1974) – argentiniečių rašytoja, už kūrybą pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, kurių reikšmingiausias – Premio Clarin Novela (2017 m.) už romaną „Mes, gyvuliai“. Akimirksniu išpopuliarėjęs kūrinys vos per kelerius metus išverstas į daugiau nei penkiolika kalbų. Autorė atkreipia dėmesį į opias ir aktualias problemas nūdienos visuomenėje. Kritikai šį romaną liaupsina ir laiko pajėgiančiu atskleisti hierarchinės kapitalizmo struktūros baisybes.

„Romane pasakojami baisūs dalykai, tas tiesa, bet sykiu šis orveliškas kūrinys ir pavergia, nes atskleidžia, kiek toli gali nueiti akis užmerkusi visuomenė ir kaip kalbos deformavimas pasitelkiamas norint išvengti moralės.“ – Taylor Antrim, Vogue.

„Šis romanas – nepriekaištingo Bazterricos talento įrodymas: tokia niūri knyga, o taip įtraukia. Skvarbus ir nerimą keliantis žvilgsnis į tai, kaip visuomenė prisitaiko prie žiaurumo.“ – Kirkus Reviews.