Pamestieji

Trilogiją parašę autoriai imasi kronikų rašymo amato, tačiau juos ištinka keista lemtis. Kronikų rašymo metu pasidaro nebeaišku ne tik, kas jų personažai, bet ir kas tokie jų autoriai. Personažai ir autoriai pametami. Veiksmas tarsi nejuda iš vietos, galbūt todėl, kad nėra statiškas. Paradoksalu?

Kronikų herojai energingi ir smalsūs, bet jų išminties paieškos tarsi nejuda iš vietos. Nėra nei veiksmo, nei patirčių ar išgyvenimų dinamikos. Tarsi niekas neatrandama, nesužinoma, bet tai tik širma, maskuojanti itin kruopščiai slepiamų žinių troškimą. Ekonomikoje, kultūroje ir dvasiniame gyvenime viešpatauja krizės, recenzijos, nuosmukiai... Bet veiksmas vis dėl to vyksta. Nebūna gyvenimo be įvykių, todėl romano personažai kartais tampa komiški, ir kai jie kalba išminties žodžius: nežinia, ar juoktis, ar verkti... Galbūt autoriai siekia įkalinti skaitytojus paradoksų narvuose, paklaidinti keistų įvykių ir apmąstymų labirintuose? Peršasi mintis, kad tik dvasios kalėjime suvokiama tikroji laisvės vertė.

Kronikose pasakojama apie Ketvirtąjį pasaulį, Arkties – Ursa major žvaigždyno ir meškų totemo – globojamus žmones.