Psichoanalizės įvadas

Sigmundas Freudas (1856–1939) – austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas ir XX amžiuje didžiausią įtaką daręs psichologas teoretikas. Jis vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą. S. Freudo teorijos turėjo didelės įtakos ne tik XX amžiaus psichologijai ir psichiatrijai, bet ir įvairioms kultūros bei meno sritims.

Knyga turi ypatingą reikšmę. Šiose paskaitose, skaitytose Vienos universitete 1959–1917 metais, pateikiamas psichoanalitinės koncepcijos branduolys. Pasitelkdamas gausybę palyginimų, anekdotų, ligos istorijų pavyzdžių, žingsnis po žingsnio S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių – ypač nesąmoningų – reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis klasikinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais.

Tai iki šiol labiausiai skaitomas psichoanalizės kūrėjo veikalas, svarbus įvadas į S. Freudo mąstymą.